Sunku kažką įžvelgti krentančiose snaigėse ar dar kažkur. Ypač, kai širdy žiema.
Turbūt dėl to įsivariau fobiją blog‘ui. Nesinori varginti žmonių, tuščiais, bedvasiais įrašais, kurių nė pati nenorėtum skaityti. Nors… Ne, nieko.
O ir.. Apie ką rašyti?
Apie meilę? Juk ji per daug nuvalkiota. Ir aš nebetikiu ja. Juk kaip galima apie ją rašyti, jos nepatyrus?
Tai va.. Negalima.
O apie gyvenimą, nuobodžią ir apsnigtą kasdienybę, Jūs turite ir patys.
Bet kažką parašiau. Nes bandau sugrįžti. Vėl.
p.s. Atsiprašau. Žinau, to per maža, bet atsiprašau, už tylą. Tamsusis laikotarpis praėjo.
Pasiilgau jūsų. Labai.
Rodyk draugams
4 komentarai ↓
Turbūt beveik galėčiau nukopijuoti tavo įrašą ir pritaikyti sau.
Blog’o fobija - taiklu.
Mano atvėju, tiesiog bijojau eit, vien dėl to, jog neturėjau ka pasakyti. Visiškai. :/
Grįžai. Grįžai… Apkabinu.
Ir aš tave.
[WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.
Jūs privalote prisijungti norėdami komentuoti.